Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų Truputį korio ir truputį saulės Kaip mums įsakė Persefonės bitės Neprirakintos valties neatriši Švelnių šešėlio žingsnių neišgirsi Būties tamsybėj siaubo neįveiksi Mums lieka pabučiavimai pūkuoti Vieninteliai, tarytum mažos bitės Kurios numiršta, skrisdamos iš lizdo Jos perveria skaidrių naktų tankynę Jų tėviškė, tamsus Taigeto miškas Jų penas, laikas, liepžiedžiai ir mėtos Štai atšiauri, džiaugsminga mano duoklė Sausi karoliai, nebegyvos bitės Jų kūnuose medus pavirto saule Jų kūnuose medus pavirto saule