Priimki džiaugsmą iš manųjų rankų
Truputį korio ir truputį saulės
Kaip mums įsakė Persefonės bitės
Neprirakintos valties neatriši
Švelnių šešėlio žingsnių neišgirsi
Būties tamsybėj siaubo neįveiksi
Mums lieka pabučiavimai pūkuoti
Vieninteliai, tarytum mažos bitės
Kurios numiršta, skrisdamos iš lizdo
Jos perveria skaidrių naktų tankynę
Jų tėviškė, tamsus Taigeto miškas
Jų penas, laikas, liepžiedžiai ir mėtos
Štai atšiauri, džiaugsminga mano duoklė
Sausi karoliai, nebegyvos bitės
Jų kūnuose medus pavirto saule
Jų kūnuose medus pavirto saule